Sura 9 At-Taubah, ajat 120

1. مَا كَانَ لِأَهْلِ الْمَدِينَةِ وَمَنْ حَوْلَهُمْ مِنَ الْأَعْرَابِ أَنْ يَتَخَلَّفُوا عَنْ رَسُولِ اللَّهِ وَلَا يَرْغَبُوا بِأَنْفُسِهِمْ عَنْ نَفْسِهِ ۚ ذَٰلِكَ بِأَنَّهُمْ لَا يُصِيبُهُمْ ظَمَأٌ وَلَا نَصَبٌ وَلَا مَخْمَصَةٌ فِي سَبِيلِ اللَّهِ وَلَا يَطَئُونَ مَوْطِئًا يَغِيظُ الْكُفَّارَ وَلَا يَنَالُونَ مِنْ عَدُوٍّ نَيْلًا إِلَّا كُتِبَ لَهُمْ بِهِ عَمَلٌ صَالِحٌ ۚ إِنَّ اللَّهَ لَا يُضِيعُ أَجْرَ الْمُحْسِنِينَ

   Nederėjo Medinos žmonėms ir beduinams iš kaimynystės likti Allaho Pasiuntinio (Muchammedo ﷺ) užnugaryje (kai buvo kovojama vardan Allaho) ir (nederėjo jiems) teikti pirmenybę savo pačių gyvybėms vietoj jo gyvybės. Tai todėl, kad nei jie kenčia troškulį, nei nuovargį, nei alkį vardan Allaho, nei jie imasi kokių priemonių sukelti netikinčiųjų pyktį, nei sukelti priešui kokių nors nuostolių, bet tai užrašyta į jų sąskaitą kaip teisingas darbas. Iš tiesų, Allahas nešvaisto Al-Muhsinūn atlygio.

   9:120

Vertimas: Rowwad Translation Center