Mushaf, puslapis 206

1. وَعَلَى الثَّلَاثَةِ الَّذِينَ خُلِّفُوا حَتَّىٰ إِذَا ضَاقَتْ عَلَيْهِمُ الْأَرْضُ بِمَا رَحُبَتْ وَضَاقَتْ عَلَيْهِمْ أَنْفُسُهُمْ وَظَنُّوا أَنْ لَا مَلْجَأَ مِنَ اللَّهِ إِلَّا إِلَيْهِ ثُمَّ تَابَ عَلَيْهِمْ لِيَتُوبُوا ۚ إِنَّ اللَّهَ هُوَ التَّوَّابُ الرَّحِيمُ

   Ir (Jis taip pat atleido) trims [neprisijungusiems prie Tabūk žygio, kurių reikalą <inline-comment brackets="round">Pranašas ﷺ</inline-comment> atidėjo] (dėl Allaho Sprendimo) iki tol, kol jiems žemė, plati kokia ji yra, buvo susiaurinta ir jie patys sau buvo susiaurinti, ir jie suvokė, kad nėra pabėgimo nuo Allaho ir nėra prieglobsčio, tik pas Jį. Tada, Jis atleido jiems (priėmė jų atgailą), kad jie maldautų Jo atleidimo [atgailautų <inline-comment brackets="round">Jam</inline-comment>]. Iš tiesų, Allahas yra Tas, Kuris atleidžia ir priima atgailą, Gailestingiausiasis.

   9:118

2. يَا أَيُّهَا الَّذِينَ آمَنُوا اتَّقُوا اللَّهَ وَكُونُوا مَعَ الصَّادِقِينَ

   O jūs, kurie tikite! Bijokite Allaho ir būkite su tais, kurie yra teisingi (žodžiais ir veiksmais).

   9:119

3. مَا كَانَ لِأَهْلِ الْمَدِينَةِ وَمَنْ حَوْلَهُمْ مِنَ الْأَعْرَابِ أَنْ يَتَخَلَّفُوا عَنْ رَسُولِ اللَّهِ وَلَا يَرْغَبُوا بِأَنْفُسِهِمْ عَنْ نَفْسِهِ ۚ ذَٰلِكَ بِأَنَّهُمْ لَا يُصِيبُهُمْ ظَمَأٌ وَلَا نَصَبٌ وَلَا مَخْمَصَةٌ فِي سَبِيلِ اللَّهِ وَلَا يَطَئُونَ مَوْطِئًا يَغِيظُ الْكُفَّارَ وَلَا يَنَالُونَ مِنْ عَدُوٍّ نَيْلًا إِلَّا كُتِبَ لَهُمْ بِهِ عَمَلٌ صَالِحٌ ۚ إِنَّ اللَّهَ لَا يُضِيعُ أَجْرَ الْمُحْسِنِينَ

   Nederėjo Medinos žmonėms ir beduinams iš kaimynystės likti Allaho Pasiuntinio (Muchammedo ﷺ) užnugaryje (kai buvo kovojama vardan Allaho) ir (nederėjo jiems) teikti pirmenybę savo pačių gyvybėms vietoj jo gyvybės. Tai todėl, kad nei jie kenčia troškulį, nei nuovargį, nei alkį vardan Allaho, nei jie imasi kokių priemonių sukelti netikinčiųjų pyktį, nei sukelti priešui kokių nors nuostolių, bet tai užrašyta į jų sąskaitą kaip teisingas darbas. Iš tiesų, Allahas nešvaisto Al-Muhsinūn atlygio.

   9:120

4. وَلَا يُنْفِقُونَ نَفَقَةً صَغِيرَةً وَلَا كَبِيرَةً وَلَا يَقْطَعُونَ وَادِيًا إِلَّا كُتِبَ لَهُمْ لِيَجْزِيَهُمُ اللَّهُ أَحْسَنَ مَا كَانُوا يَعْمَلُونَ

   Nei jie leidžia ką nors (vardan Allaho) – mažai ar daug – nei peržengia slėnį, bet tai užrašyta į jų sąskaitą, kad Allahas atlygins jiems geriausiu už tą, ką jie darydavo (t. y. Allahas atlygins už jų gerus darbus pagal jų geriausių darbų, kuriuos darydavo geriausiu būdu, atlygį).

   9:121

5. وَمَا كَانَ الْمُؤْمِنُونَ لِيَنْفِرُوا كَافَّةً ۚ فَلَوْلَا نَفَرَ مِنْ كُلِّ فِرْقَةٍ مِنْهُمْ طَائِفَةٌ لِيَتَفَقَّهُوا فِي الدِّينِ وَلِيُنْذِرُوا قَوْمَهُمْ إِذَا رَجَعُوا إِلَيْهِمْ لَعَلَّهُمْ يَحْذَرُونَ

   Ir ne (nedera) tikintiesiems eiti kovoti (džihad) visiems kartu. Iš kiekvienos jų kariuomenės, tik dalis turi išeiti, kad tie (kurie lieka užnugaryje) gautų (islamo) religinius pamokymus ir kad jie perspėtų savo žmones, kai jie pas juos grįš, kad jie saugotųsi (blogio).

   9:122

Vertimas: Rowwad Translation Center