Sura 6 Al-An’am, ajat 75 – 79

1. وَكَذَٰلِكَ نُرِي إِبْرَاهِيمَ مَلَكُوتَ السَّمَاوَاتِ وَالْأَرْضِ وَلِيَكُونَ مِنَ الْمُوقِنِينَ

   Taigi, mes parodėme Ibrahimui (Abraomui) dangų ir žemės karalystę, kad jis būtų vienu iš tų, kurie turi tikrą Tikėjimą.

   6:75

2. فَلَمَّا جَنَّ عَلَيْهِ اللَّيْلُ رَأَىٰ كَوْكَبًا ۖ قَالَ هَٰذَا رَبِّي ۖ فَلَمَّا أَفَلَ قَالَ لَا أُحِبُّ الْآفِلِينَ

   Kai naktis uždengė jį tamsa, jis pamatė žvaigždę. Jis tarė: „Tai mano viešpats.“ Tačiau, kai ji nusileido, jis tarė: „Man nepatinka tie, kurie nusileidžia.“

   6:76

3. فَلَمَّا رَأَى الْقَمَرَ بَازِغًا قَالَ هَٰذَا رَبِّي ۖ فَلَمَّا أَفَلَ قَالَ لَئِنْ لَمْ يَهْدِنِي رَبِّي لَأَكُونَنَّ مِنَ الْقَوْمِ الضَّالِّينَ

   Kada jis pamatė kylantį mėnulį, jis tarė: „Tai yra mano viešpats.“ Tačiau, kai jis nusileido, jis tarė: „Jei mano Viešpats neves manęs teisingai, aš tikrai būsiu tarp tų žmonių, kurie paklydo.“

   6:77

4. فَلَمَّا رَأَى الشَّمْسَ بَازِغَةً قَالَ هَٰذَا رَبِّي هَٰذَا أَكْبَرُ ۖ فَلَمَّا أَفَلَتْ قَالَ يَا قَوْمِ إِنِّي بَرِيءٌ مِمَّا تُشْرِكُونَ

   Kai jis pamatė kylančią saulę, jis tarė: „Tai mano viešpats. Tai didingiau.“ Tačiau kai ji nusileido, jis tarė: „Mano žmonės, aš iš tiesų nepriklausau nuo to, ką jūs priskiriate partneriais (Allahui garbinime).

   6:78

5. إِنِّي وَجَّهْتُ وَجْهِيَ لِلَّذِي فَطَرَ السَّمَاوَاتِ وَالْأَرْضَ حَنِيفًا ۖ وَمَا أَنَا مِنَ الْمُشْرِكِينَ

   Iš tiesų, aš atsukau savo veidą į Tą, Kuris sukūrė dangus ir žemę Hanifa (islamiškuoju monoteizmu, t. y. negarbinimą nieko kito, tik Vienintelį Allahą) ir aš nesu iš Al-Mušrikūn.“ (Žr. ają 2:105).

   6:79

Vertimas: Rowwad vertimų centras