Sura 11 Hūd, ajat 69 – 70

1. وَلَقَدْ جَاءَتْ رُسُلُنَا إِبْرَاهِيمَ بِالْبُشْرَىٰ قَالُوا سَلَامًا ۖ قَالَ سَلَامٌ ۖ فَمَا لَبِثَ أَنْ جَاءَ بِعِجْلٍ حَنِيذٍ

   Ir iš tiesų, mūsų pasiuntiniai atėjo pas Ibrahimą (Abraomą) su geromis žiniomis. Jie tarė: Salama (pasveikinimas arba taika!) Jis atsakė: Salam (pasveikinimas arba taika!) ir skubėjo pavaišinti juos keptu veršiuku.

   11:69

2. فَلَمَّا رَأَىٰ أَيْدِيَهُمْ لَا تَصِلُ إِلَيْهِ نَكِرَهُمْ وَأَوْجَسَ مِنْهُمْ خِيفَةً ۚ قَالُوا لَا تَخَفْ إِنَّا أُرْسِلْنَا إِلَىٰ قَوْمِ لُوطٍ

   Tačiau kai jis pamatė, kad jų rankos nelinko link to (maisto), jis pradėjo įtariai žiūrėti į juos ir pajuto baimę jiems. Jie tarė: „Nebijok, mes buvome pasiųsti prieš Lūto (Loto) žmones.“

   11:70

Vertimas: Rowwad vertimų centras